Daugelis žmonių sako, kad mėgsta skaityti. Paklausti, ką skaito dabar, dažnai sutrinka. Ne todėl, kad nebemėgsta – tiesiog skaitymas kažkur dingo tarp darbo, telefono ir nuovargio. Jei tai pažįstama, pabandykime eiti klausimas po klausimo. Kiekvienas atsakymas atveda prie kito klausimo, o pabaigoje – prie lentynos.
Kodėl skaityti tapo sunku?
Dažniausias atsakymas – „neturiu laiko“. Tačiau pažvelgus į telefono ekrano laiko statistiką, laiko paprastai atsiranda. Tikroji problema dažniau yra dėmesys: po visos dienos trumpų žinučių ir vaizdo įrašų ilgas tekstas atrodo kaip įkalnė, į kurią nėra jėgų lipti.
Vadinasi, kaltas telefonas?
Iš dalies. Telefonas nėra blogis, bet jis treniruoja greitą, šokinėjantį dėmesį. Knyga reikalauja priešingo – lėto ir ištisinio. Gera žinia ta, kad šis gebėjimas negrįžtamai neprarandamas. Jį galima atgaivinti panašiai kaip fizinę formą: palaipsniui, be didelių užmojų, kasdien po truputį.
Nuo ko pradėti, jei paskutinė knyga liko nebaigta?
Ne nuo jos. Neužbaigta knyga dažnai virsta kaltės simboliu, kuris trukdo pradėti kitą. Geriau rinktis kažką lengvesnio, nei įprastai skaitytumėte: trumpą romaną, apsakymų rinkinį, esė, gerą detektyvą. Tikslas pirmomis savaitėmis – ne prestižas, o pojūtis „perskaičiau ir norisi dar“.
Gerai veikia ir knygos, kurias jau žinote iš filmų ar serialų. Pažįstamas siužetas sumažina pastangas, o skirtumai tarp ekranizacijos ir originalo dažnai tampa papildoma motyvacija skaityti toliau.
Kiek skaityti per dieną?
Mažiau, nei manote. Dvidešimt puslapių per dieną atrodo nedaug, bet per metus tai daugiau nei septyni tūkstančiai puslapių – maždaug dvi dešimtys vidutinio storio knygų. Svarbiausia ne kiekis per kartą, o pastovumas: tas pats laikas, ta pati vieta, pavyzdžiui, pusvalandis prieš miegą, kai telefonas palikamas kitame kambaryje.
O jei knyga nepatinka?
Ją galima padėti į šalį. Tai bene naudingiausias leidimas, kurį skaitytojas gali sau duoti. Prancūzų rašytojas Danielis Penakas yra suformulavęs skaitytojo teises, ir viena jų – teisė neperskaityti knygos iki galo. Prasta knyga, kurią kankindamiesi skaitote mėnesį, užblokuoja keletą gerų, kurias per tą laiką galėjote atrasti.
Beje, Penako sąraše yra ir kitų teisių: šokinėti per puslapius, skaityti bet ką, skaityti iš naujo. Visos jos skirtos vienam – kad skaitymas būtų malonumas, o ne pareiga.
Popierinė, elektroninė ar garsinė?
Bet kuri, kuri tinka jums. Garsinės knygos puikiai tinka vairuojant, sportuojant ar tvarkantis namuose, elektroninės – kelionėse, kai nesinori nešiotis svorio. Popierinė turi vieną pranašumą: ji neturi pranešimų. Daugelis grįžtančių skaitytojų pastebi, kad būtent fizinė knyga padeda lengviausiai atsijungti nuo ekranų.
O jei skaitant užmiega akys?
Tai normalu, ypač pirmomis savaitėmis. Vakarais po darbo dienos bet koks tekstas migdo. Kai kam padeda skaityti ne lovoje, o fotelyje, kitiems – perkelti skaitymą į rytą ar pietų pertrauką. Kartais pakanka pakeisti žanrą: įtraukiantis siužetas dažnai nugali nuovargį geriau nei kava.
Kaip žinoti, ką skaityti toliau?
Čia slypi dažnai nepastebima kliūtis. Kai nežinome, ką rinktis, renkamės nieko. Padeda trys dalykai: užsirašyti knygas, kurias rekomenduoja draugai; sekti vieną ar du apžvalgininkus, kurių skonis panašus į jūsų; ir lankytis ten, kur knygas galima paimti į rankas.
Paskutinis punktas ypač svarbus. Internetas puikiai randa tai, ko ieškote, bet retai pasiūlo tai, ko nežinojote, kad ieškote. Knygyne viskas kitaip: atsitiktinis viršelis, atsivertas puslapis, pirmasis sakinys, kuris „užkabina“ ir nepaleidžia.
Ar verta skaityti kartu su kitais?
Dažnai – taip. Skaitymo klubai, bendri iššūkiai su draugais ar net viena knyga, aptariama su partneriu, suteikia tai, ko trūksta skaitant vienam: įsipareigojimą ir pokalbį. Kai žinote, kad po dviejų savaičių kažkas paklaus, ką manote apie trečią skyrių, knyga nebelieka ant naktinio staliuko.
Kur laikyti knygą, kad ji būtų skaitoma?
Ten, kur dažniausiai paimate telefoną. Skamba juokingai, bet veikia: knyga ant sofos porankio, krepšyje ar prie kavos aparato turi daug daugiau šansų būti atversta nei stovinti lentynoje kitame kambaryje. Įpročiai labai priklauso nuo aplinkos, o ne vien nuo valios.
Kai kurie skaitytojai turi kelias knygas vienu metu skirtingose vietose: vieną namuose, kitą darbe, trečią – telefone kelionėms. Tai nėra išsiblaškymas, o būdas užpildyti tas minutes, kurios kitaip atitektų naujienų srautui.
Ar tai tikrai veikia?
Tai veikia tiek, kiek leidžiate. Nėra vieno teisingo kelio: vieni grįžta per detektyvus, kiti per poeziją, treti per istorines ar mokslo populiarinimo knygas. Svarbu, kad pirmasis žingsnis būtų malonus, o ne privalomas, ir kad jis būtų žengtas šią savaitę, o ne „kai bus daugiau laiko“.
Ieškant, nuo ko pradėti, padeda vieta, kurioje knygos sugrupuotos taip, kad šalia naujienų atsidurtų ir klasika, ir tai, ko visai neplanavote, – būtent taip pasirinkimą sudaro „Humanitas“ knygynai ir el. parduotuvė.