Odontologija, profesija, susijusi su burnos ligų, įskaitant dantų ir atramines struktūras bei burnos minkštųjų audinių ligas, prevencija ir gydymu. Odontologija taip pat apima žandikaulių apsigimimų, dantų išsidėstymo ir burnos ertmės gimdymo anomalijų, pvz., gomurio plyšio, gydymą ir korekciją. Be bendrosios praktikos, odontologija apima daugybę specialybių ir subspecialybių, įskaitant ortodontiją ir dantų ortopediją, vaikų odontologiją, periodontiką, protezavimą, burnos ir žandikaulių chirurgiją, burnos ir žandikaulių patologiją, endodontiją, visuomenės sveikatos odontologiją, burnos ir žandikaulių radiologiją, kuomet visas šias sritis galite sutikti stomatologijos klinika Kaunas.
Odontologija tam tikra forma buvo praktikuojama nuo seniausių laikų. Pavyzdžiui, egiptiečių kaukolėse, datuojamose 2900–2750 m. pr. Kr., yra įrodymų, kad žandikaulyje netoli danties šaknų yra mažų skylučių. Manoma, kad tokios skylės buvo išgręžtos pūliniams nusausinti. Be to, 1500 m. pr. Kr. egiptiečių ritiniuose yra pasakojimų apie dantų gydymą. Manoma, kad egiptiečiai burnos chirurgiją praktikavo gal jau 2500 m. pr. Kr., nors įrodymų apie tai yra nedaug. Ankstyvas bandymas pakeisti dantis datuojamas Finikijoje (šiuolaikiniame Libane) maždaug 600 m. pr. Kr., kur trūkstami dantys buvo pakeisti gyvūnų dantimis ir surišti į vietą virvele. Tikroji atkuriamoji odontologija prasidėjo nuo etruskų, gyvenusių šiandieninėje vidurio ir šiaurės Italijos teritorijoje. Etruskų kapuose, kurie datuojami maždaug 500 m. pr. Kr., buvo rasta daugybė dantų tiltų ir dalinių auksinių protezų. Romėnai, užkariavę etruskus, perėmė etruskų kultūrą, o odontologija tapo įprasta romėnų medicinos praktikos dalimi. Graikai taip pat praktikavo tam tikrą geriamąją mediciną, įskaitant dantų ištraukimą, nuo Hipokrato laikų, maždaug 400 m. pr. m. e.
Rytų pasaulyje odontologija turėjo visiškai kitokią istoriją. Yra įrodymų, kad ankstyvieji kinai jau 200 m. pr. Kr. praktikavo tam tikrą atkuriamąją odontologiją, naudodami sidabro amalgamą kaip plombą. Oralinė medicina buvo įprastinės medicinos praktikos dalis kitose ankstyvosiose Azijos civilizacijose, pavyzdžiui, Indijoje ir Japonijoje. Kadangi Korane, šventajame islamo rašte, draudžiama žaloti kūną, islamo šalyse chirurgija nebuvo praktikuojama. Vietoj to, buvo remiamasi gydymu naudojant žoleles ir vaistus; profilaktinė odontologija griežtai laikantis burnos higienos tapo svarbiausia. Ankstyvųjų arabų gydytojų, tokių kaip Avicenna ir Abū al-Qāsim, raštai rodo, kad buvo praktikuojamas pleiskanojimas ir dantų valymas. Ištraukimai buvo reti ir buvo atliekami tik tada, kai dantis buvo atsilaisvinęs.
