Yra momentas, kai žmogus supranta vieną paprastą dalyką. Jam nereikia stebuklo. Jam reikia daugiau tvirtumo kasdienybėje. Kartais tas poreikis ateina po operacijos, kartais po nesėkmingo slystelėjimo žiemą, kartais po ilgesnio nuovargio, kai kojos lyg ir klauso, bet pasitikėjimas jomis jau nebe toks, kaip anksčiau.
Tada į namus ateina daiktas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprastas. Visgi lazdos pasiremti seniai nebėra vien ženklas, kad žmogui sunku vaikščioti. Daugeliui tai tampa būdu išlaikyti savo ritmą, savo maršrutą, savo savarankiškumą. Ir čia slypi visas skirtumas. Žmogus renkasi ne silpnumą, o atramą.
Pasikeitė pats požiūris į pagalbines priemones
Anksčiau dalis žmonių tokių priemonių vengdavo iki paskutinės minutės. Atrodydavo, kad lazda rankoje kažką pasako apie amžių, sveikatą ar gyvenimo etapą. Dabar tas požiūris po truputį blėsta. Vis daugiau žmonių supranta, kad saugumas namuose ir lauke nėra gėda. Tai tiesiog sveikas sprendimas.
Labai daug ką pakeitė kasdienė patirtis. Kai žmogus bent kartą pasijunta nestabiliai ant šlapių plytelių, kai laiptai ima kelti įtampą, kai po ilgesnio ėjimo pradeda mausti klubą ar kelį, mintys staiga pasidaro daug aiškesnės. Tada nebesinori įrodinėti, kad „dar galiu be nieko“. Norisi jaustis tvirčiau, ir tiek.
Šiandien lazdos pasiremti perkamos dėl patogumo, ne dėl vaizdo
Dabartinis pasirinkimas visai kitoks nei daugelis įsivaizduoja. Žmonės ieško lengvesnių modelių, patogesnių rankenų, reguliuojamo aukščio, stabilesnio pagrindo. Kitaip sakant, rūpi ne vien pats daiktas, o tai, kaip jis įsilies į dieną. Ar bus patogu pasiimti einant į parduotuvę. Ar ranka nepavargs. Ar namuose jis neužims pusės koridoriaus.
Praktiški žmonės dažniausiai vertina labai žemiškus dalykus. Jiems svarbu:
- kad lazda būtų lengva ir nevargintų rankos
- kad ją būtų paprasta prisitaikyti prie savo ūgio
- kad rankena būtų maloni laikyti ilgiau
- kad ji suteiktų daugiau ramybės lauke, namuose ir kelionėje
- kad nereikėtų kiekvieną žingsnį apgalvoti su baime
Tokios smulkmenos iš šalies gali atrodyti menkos, bet žmogui, kuris nori išlikti savarankiškas, jos reiškia labai daug.
Kartais ši pagalba ateina anksčiau nei rimtos bėdos
Ir tai turbūt vienas svarbiausių pokyčių. Dabar lazdos pasiremti vis dažniau pasirenkamos ne tada, kai jau labai blogai, o tada, kai žmogus nori užbėgti sunkumams už akių. Tai labai brandus požiūris. Kam laukti kritimo, jeigu galima sumažinti riziką anksčiau. Kam vargti, jeigu galima kasdienybę padaryti ramesnę.
Esu girdėjęs ne vieną istoriją, kai artimieji ilgai siūlė mamai ar tėčiui pabandyti naudoti lazdą, o šie vis sakydavo, kad dar nereikia. Paskui, kai ji pagaliau atsirasdavo namuose, po savaitės nuomonė pasikeisdavo. Žmogus pradėdavo drąsiau eiti iki parduotuvės, ramiau jausdavosi laiptinėje, rečiau prašydavo palaukti ar prilaikyti. Ir tada visi suprasdavo, kad kalba ėjo ne apie amžių. Kalba ėjo apie gyvenimo patogumą.
Daugiau pasitikėjimo reiškia daugiau laisvės
Šitas ryšys labai aiškus. Kai žmogus pasitiki savo žingsniu, jis noriau išeina iš namų. Jis drąsiau nueina iki vaistinės, iki kaimynės, iki parko suoliuko. Kai to pasitikėjimo mažėja, mažėja ir noras judėti. O tada susitraukia diena, susitraukia įpročiai, susiaurėja net nuotaika.
Todėl lazda daugeliui tampa daugiau nei pagalba vaikščiojant. Ji grąžina dalį laisvės. Ne visą, aišku, bet kartais užtenka ir tiek, kad žmogus vėl pasijustų savo gyvenimo dalyviu, o ne stebėtoju. Tai labai svarbu, nors apie tai kalbama per mažai.
Mažas daiktas, kuris keičia visą dienos toną
Galiausiai žmogus renkasi ne metalą, ne rankeną ir ne spalvą. Jis renkasi jausmą, kurį turės rytoj ryte išėjęs iš namų. Ar eis įsitempęs, ar kiek ramiau. Ar galvos apie kiekvieną nelygumą, ar galės daugiau dėmesio skirti pačiam keliui.
Todėl naujos kartos lazdos pasiremti jau seniai reiškia daugiau nei vien atramą. Jos leidžia išlaikyti orumą, ritmą ir įprastą gyvenimą. O kai žmogus gali judėti drąsiau, pasikeičia daug daugiau nei vien žingsnis. Pasikeičia visa diena, gal net visa savaitė. Ir kartais to visiškai pakanka.
